[I] Sofija Laucevičiūtė (1898–2003), teisininko, diplomato Tado Petkevičiaus vyresniosios sesers Gabrielės Petkevičiūtės-Laucevičienės ir vaistinės savininko Šiauliuose Tacijono Laucevičiaus dukra, VD pusseserė, tuo metu studijavo ekonomiką Berlyne, gyveno kartu su VD viename kambaryje, todėl atvirlaiškis siųstas abiems adresatėms.
[II] Brambergerio viešbutis, kurio viename kambarių buvo apsistojęs BS, ką tik atvykęs į Miuncheną (iš Lietuvos išvykti planavo apie 1921-10-24–25).
[III] „Iš
Lietuvos redakcijos narių, be Sruogos, išvažiavo studijuoti į Vokietiją F[austas] Kirša ir V[anda] Daugirdaitė. Kartu vyko Vera Bakšytė (vėliau Karvelienė), H[alina] Kairiūkštytė-Jacynienė, J[uozas] Pajaujis ir K[azys] Sruoga. Tą kelionę B. S. aprašė humoristiniame feljetone[…]“ [Dzidorius, Baltro sūnus, Akėčkuolis, „Mūsiškiai užsieny“, in:
Lietuva, Kaunas, 1921-12-25, Nr. 290, p. 5–6] (VS,
Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, parengė VS, Chicago: Mykolo Morkūno spaustuvė, 1974, p. 519). „Po linksmos ir nuotaikingos kelionės, kurią su humoru aprašė laikraščiuose, pirmosios dienos naujoje vietoje B. Sruogai vis dėlto buvo sunkios ir nejaukios. Iš karto užgriuvo buitiniai rūpesčiai ir biurokratiniai formalumai – registracija policijoje, dokumentų tvarkymas universitete, kambario ieškojimas, o vokiškai susigaudė labai menkai, nors prieš metus vienoje iš anketų ir buvo įrašęs, jog šią kalbą moka pusėtinai. Neturėjo ir kas pagelbsti – artimiausi draugai išsisklaidė kituose Vokietijos miestuose: V. Daugirdaitė ir F. Kirša liko Berlyne, A. Rimka – Frankfurte prie Maino, J. Čiurlionytė jau visi metai studijavo Leipcige. Kaip prieš septynerius metus Petrograde, B. Sruoga vėl pasijuto vienišas, visiems svetiumas ir nereikalingas. Čia dar užėjo ankstyvi šalčiai, o Brambergerio viešbučio kambarys, kuriame apsistojo, buvo nekūrenamas. Neturėdamas kur dėtis, B. Sruoga stengėsi įlįsti į kokią biblioteką, muziejų, vakare – į teatrą“ (Algis Samulionis,
Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 116).
„Atvykę į Berlyną [1921-11-01] turėjom su Baliu skirtis, aš jį paklausiau – ar tai mūsų draugystės galas? Jis tik giliai į akis pažiūrėjo ir pasakė, kaip tai aš nesuprantu, kad jis [kelionės metu VD ignoravęs, flirtavęs su kitomis keleivėmis] nenorėjo mūsų jausmų profanuoti… Aš likau Berlyne su draugėmis, pradėjau lankyti universitetą ir kasdien gaudavau iš Balio graudžius laiškus – Miunchenas pradžioje jį slėgė, jautėsi vienišas“ (VS laiškas AlS, Kanada → Vilnius, 1981-06-27, 9r); „tokio stiliaus laiškus gaudavau tada kone kasdien. B. S. buvo labai pastovus savo jausmuose, o tai buvo pačios jaunystės įkarštyje, išsiskyrimo ilgesy. Rodos, esu Jums kadaise rašiusi, kad pirmąjį pusmetį išvykus studijuoti Vokietijon, Balys ypač jautėsi vienas ir nelaimingas. Išsiskyrimas abiem buvo skaudus“ (
Ibid., 1r, 2r).
„Į V[akarų] Europą mokytis važiavo daug jaunimo. Ir mes panorėjom. Pasirinkom Vokietiją, nes ten infliacijos metu atrodė pigiausiai. Miunchenas vyrą viliojo kaip menininkų, teatrų miestas. Jis jį labai mylėjo, žavėjosi jo architektūra (tikrai, tai retas miestas, kuriame kažkaip išskirti rajonai – čia gotika, čia renesansas, čia barokas ar net viena aikštė – klasicizmas). Žavėjosi muziejais, kuriuos dažnai lankė, ir rimtai studijavo meną pas garsųjį prof. [Henrichą] Wölffliną. Anglų parką labai mėgo, ne vieną naktį ten pravaikščiojo gal po kokio Franciskaner, Hofbräuhaus alaus… Aš važiavau į Berlyną, nes ten jau mokėsi mano draugės – Aldona Čarneckaitė-Birutienė, Ona Kerpauskaitė, Sofija Lukauskaitė, Viktorija Gravrogkaitė, mano pusseserė [Sofija] Laucevičiūtė ir kt. Nutarėm kuriam laikui išsiskirti, tuo patikrinti savo jausmų pastovumą ir būti atskirai, kad vienas kitam netrukdytume mokslo…“ (VS laiškas AlS, Čikaga → Vilnius, 1978-10-10, [pasirašytas mašinraštis], l. 3r).
