37 2 [→]
38 Ir vėl keista, ir vėl aš nieko nesuprantu:
39 man taip gera galvoti apie Tave. Aš net
40 manyčiau, kad aš galvodamas apie tave laimin-
41
' gas esu, jeigu ne ašaros, kartais ištrikštančios.
42 Bet Tu nemanyk, kad aš verkiu – aš tik taip
43 sau jas nusišluostau. Ir man rodos, kad
44
' jos turėtų būti labai gražios – juk aš Tau du-
45
' modamas jas nusišluostau. Bet žinai ką, aš
46 manau, aš bučiau dar laimingesnis – kad
47 aš galėčiau paverkti – juk visa tatai tau
48 būtų. Bet man taip, kažkodel šiandie nesiver-
49 kia: aš tik tai sėdžiu susitraukęs, kaip zuikelis,
50 ir man taip norėtus, kad tu imtum ir paglostytum
51
' mano galvą. Bet aš taip nerašysiu, nes aš išti-
52 krųjų pravirksiu, o tuomet ir tas paveikslas,
53 kaip aš jį jaučiu dabar nebus toks švelnas,
54 nebus toks grakštus, nebus toks geras‑geras.
55 Kodel aš seniau nežinojau, kad Tu man tiek
56
' esi brangi? Kodel aš seniau nejutau, kad
57
' visa siela nuėjau į Tave – ir kažkur aš dingau.
58 Ir, rodos, kad manęs visai ir būti nėra, kad
59 tėra tik tavo toks švelnus, toks geras paveikslas,
60
' ir šale tik dvi mažytės ašarėlės. Juk tu
61
' tokia gera, tokia gera esi. Tu nebijok, aš neverksiu,
62 aš tik taip sau, trupučiuką, kad Tave dar labiau,
63 mylėčiau. Juk Tu nori, kad aš Tave mylėčiau.
64 Aš norėčiau taip susigužti po tavo koju, kaip
65 našlaitėlis mažučiukas po sparnu ir taip gludėti.
66 Bet kodel aš negaliu įsivaizduoti, kaip Tavo veido
67
' linijos gula? Jaučiu kad Tu alsuoja, kad Tu gyveni –
68 bet juk ateis laikas, kad Tu ateisi ir priglausi
69 mano galvą, ir paglostysi mano veidą – juk
70 tiesa – kad aš pasauly nevienas? Bet aš neno-
71 rėčiau tau tai rašyti – aš taip noriu susigužęs
72 patylėti. Aš manau, kad abelnai mano amžy
73 nebuvo tokio laiko, kad aš tavęs nebučiau mylėjęs.
74 Juk aš nebučiau galėjęs gyvas būti – bet
75
' juk aš gyvas buva – reiškia kažkur tavo sieloj
76 nuklydęs buvau… – – – –