1 1 [→]

2 12–VIII.

3 Už vakar, kai aš turėjau gana

4 daug karsčio ir buvau visai silpnas,

5 staiga pajutau, kad Tu padėjai

6 savo rankas ant mano galvos.

7 Kaip? Tu? Iš kur? Iškėčiau akis

8 ir nieku būdu netikiu, taip tu

9 stovi, ir glostai mano galvą ir

10 taip gerai gerai žiūri akysna. Ir

11 dar, ir dar nepatikėjau – ir atsimi-

12 niau, kad aš bereikalo netikiu,

13 kad tu esi Tavo bute [I], o aš pas

14 tave ilsiuos, ir tu man pasakoji,

15 kaip Kamiencas [II] visas akmenų

16 sienomis apsuptas, kaip ten

17 stovi senas senas vienuolynas,

18 ir kaip tenai vidūnakty pakly-

19 dusios dušios slankioja.

20 Klausaus tavo pasakojimo ir

21 man baisu daros ir aš noriu

22 arčiau prisiglausti, bet tavo

23' veidas paliko toks balkšvus, neaiškus

24 ir ėmei tu kažkur slinkti…

25 Čia durysna paklabeno ir inėjo

26 motyna, o aš visas ašarose

27 į jos rupestingus klausimus

28 nieko negalėjau atsakyti.

29 Aš rodos, kad nemiegojau. Kaip

30 tai buvo – nežinau. Kaip nežinau,

31 kas dabar visą laiką su manim

32 dedas. Sunku duoti aiškią

33 atskaitą, tuo labiau ką žodžiais

34 pasakyti. Visa kažkokiame verpe-

35 te sukas – pinas ir tame tarpe aš

36 24 metų vyras verkiu, kaip vaikas…

– – – – – – – – – –

37 2 [→]

38 Aš baisiai norėjau tau ką gražaus

39 parašyti. Bet šiandie aš dar tik

40 iš lovos teišlipiau, šiandie dar daug

41 kas skauda, o ir tokios slogos smaugia,

42 kad rašyti tenka beveik teksto

43 neįmatant. Šiandie ilgai lovoj

44 dar gulėjau, tat ilgai ilgai dumojau.

45 Gerai, kad kolkas visa taip susi-

46 dėjo, kad aš išimtinai vienas

47 galiu pabūti ypač nakti. O naktį

48 taip tylu. Girdis, kaip sode vėlyvas

49 paukštis nuo šakos ant šakos skren-

50 da, girdis, kaip toli toli kaimynybėj

51' šuo suloja, kaip tolimu vieškeliu

52 monotoniškai keleivio pavėlavusio

53 ratai girgzda. O aš tylus žiurėtojas

54 skaitau valandas ir minutes, in

55 jas insiklausydamas, jomis alsuo-

56 damas, toks tolimas‑tolimas…

57 Juk daug tokių nakčių buvo čionai,

58' buvo, kai dar aš čia netunojau

59 užmirštas ir apleistas, daug jų dar

60 ir bus, ir nėra tos galės, kuri

61 galėtų laiko bėgį sustabdyti,

62 kuri galėtų padaryti, kad ir aš

63 šią klaikią naktį bučiau kam

64 nors reikalingas pasauly. Dar

65 daug daug nakčių praeis o aš klausy-

66 siuos, kaip laikas skrenda, o aš

67 gulėsiu šiame mažame urve ir staugsiu.

68 Man nereikia rytojaus, man nereikia

69 nė giedraus ryto, ne paniurusios saulės,

70 nes aš laukiu tos valandos, kada tave

71 vel pamatysiu, kad Tu slapčia mano

72 ašarų nebevogtum! – – – – – – –

73 3 [→]

74 Tu kadaisiai pakartojai, kad

75 pas mane liguista fantazija.

76 Deja, bijau, kad tai tiesa yra.

77' Bijau, kas ateity bus. Tu sugrįši

78 sveika ir stipra, atsilsėjus ir pa-

79 sitaisius – o aš… Ir bijau aš, ar

80 tu panorėsi ateit int mane tokį

81 susigraužusį ir nuliūdusi nakties klajuną.

82 Juk turbūt tų pasaulio gyveni-

83 nimo gėlių ir pilnybės, kurių pa-

84 tiekia skaisti dainuojanti dvasia,

85 kurių tu iš manęs lauki, tau duot

86 aš nesugebėsiu. Nes aš jaučiu,

87 kaip ties manim beprotiškai

88 žiauriai užsidarė dangus, atsi-

89 tolino žvaigždės, susivėlė de-

90 besys, susiburė sielos ištremty –

91 ir aš Tau pasaulio pilnybės nešti

92 negalėsiu. Gal aš ir dabar esu

93 perdaug silpnas, kad negaliu

94 užsimiršti, negaliu apie tave

95 negalvoti. Už tat ir namie būti

96 baisiai klaiku. Lėkčiau, bėgčiau

97 kur nors į laukus, kur į verpe-

98' tus, kur į vasarojų, o čia gulėti

99' turiu lovoj, urve, ir dar nežinau,

100 kada ta malonė galės pasi-

101 baigti. Ir todel tu atleisk man,

102 kad aš esu liūdnas ir nusiminęs.

103 Gal ateis laikas, kad vėl dainuosiu,

104' vėl šauksiu į dangų. Bet dabar

105 aš tiktai drėgną kvapą žemės

106 tejaučiu, dabar aš tiktai esu

107 tavęs beprotiškai pasiilgęs – – – – –

– – – – – – –

108 4 [→]

109 13–VIII

110 Vėl ir vėl skaitau tavo laišką,

111 paskutinį, gerąjį. Tą, kurį aš vieną

112 vienintėlį nuo tavęs tegavęs

113 dabar esu. Vėl ir vėl skaitau ir

114 galvoju, ir galvoju rodos be žodžių,

115 net ir be minčių, o taip kažkaip

116 visa žmogiška esybe. Aš manau,

117 kad ne tik žodžiais negalima pasa-

118 kyti, bet ir minty sukaupti, kaip

119 neriasi – vystosi – skrenda mūsų vie-

120 ningas gyvenimas. Jei aš kartais ta-

121 vęs klausdavau, jei aš kartais

122 abejodavau ar netikėdavau –

123 tat šiandie nieko abejotino aš

124 neturiu. Tarytum didelė minia

125 didžiausia būtų sustojusi ties

126 uolų kalnų ir galvotų, kaip čia

127 pro jį prasiskverbti, prasilaužti,

128 tunelį prakasti, o aš ramus ir

129 dainuojantis eičiau prošal,

130 nes tas kalnas man būtų permatomas.

131 Taip dabar man ir atrodo visas

132 gyvenimas perregimas ir viena ran-

133 ka išsemiamas. Eisiu ir nusi-

134 prausiu vandeniu verdeniu, plau-

135 kus vakaro rasa išsikaišysiu,

136 beržo‑verkėjo vainiką užsidėsiu – ar

137 tu girdėsi mano dainą, kaip

138 ji plauks po lygias pievas, mėlynas

139 padanges ir visą pasaulį perre-

140' gimą, kaip ji plauks sutemos

141 rasa vainikuota? Tu atsi-

142 dusk del manęs! – – – –

– – – – – – –

143 5 [→]

144 Taip palengva, pamažėli

145 Niaukiasi dangus.

146' Liepos, medžliepiai šakelėm

147 Pusę debesio nuklojo

148 Sausom rankom.

149 O kita – gaisri, raudona

150 Kaip rudens aguonų žiedas,

151 Saulės kūną apkabino.

– – – – – – – – – – –

152 Beržas skambina lapeliais,

153' Aš klajodamas be kelio,

154 Kur žolelės, ne žvaigždelės,

155 Kur rudens žolelės želia

156 Kur širdis pavilgo gelia

157 Insiklustų šale kelio

158 Beržą skambinant lapeliais…

-

159 Beržas skambina lapeliais…

160 Po dunojų – vasarojų –

161 Aš klajodamas dumoju,

162 Kad berželio skamba lapai,

163' Kad po beržu želia kapas,

164 Kad pro šalį nėr takelio –

165 Beržas skambina lapeliais…

-

166 Šlama – skambina lapeliais…

167' Lyg daina mana varė

168 Kapui vartus atidarė,

169' Lyg dainelė vakarinė

170 Aš dainuočiau paskutinę…

171 Verkia skambina lapeliai…

-

172' – Kad išgirstum – neraudotum

173 Liudnas godas palaidotum –

174 Dienas dangiškas godotum –

175 Šlama – skambina lapeliai… [III]

176 6 [→]

177 14–VIII

178 Tokia tyli‑tyli naktis.

179 Kad rodos atsidusiu ir mano

180 alsavimas lengvas tavo žy-

181 dintį sapną pasieks.

182 Kad rodosi galvą nulenksiu

183 žemyn ir šešelis slenkdamas

184 šnarejimų tavo godą pasieks.

185 Kad rodos gelmesna insižvelgsiu –

186 ir tu išgirsi, kaip mano žvilgsnys,

187 pasiilgusios akys tavęs ieško.

188 Tokia nakti aš tau dumoju.

189 Aš nedumoju ar gera ar bloga

190 apie tave, apie tavo gyvenimą,

191 aš tik dumoju, kad tu esi,

192 kad tu gyveni, sapnuojan-

193 ti ir žydinti, miško vienumą

194 belankanti. Aš tik dumoju,

195 kad Tu visa savo esybe nu-

196 nai esi gal kaip mano

197 vakaro tylybė.

198 Aš žinau tiktai, kad jeigu

199 aš šiandie tyliu ir tylėdamas

200 insiklausau į nakties tylumą –

201 aš nevienas esu.

202 Aš žiuriu į nakties gelmes

203 ir tavo dienas laiminu.

204 Rytoj gal bus giedriau, ry-

205 toj gal saulė kitokia patekės,

206 rytoj gal žvaigždės karoliais

207 pįnsis – o šiandie pasauly tylus

208 sapnas – šiandie pasauly

209 mudu du – Tu ir aš – gyvensim

210 ir be žvaigždžių – – –

211 O tu! Palaiminta būk!

– – – – – –

23 balkšvus ] ins k

51 kaip ] cor k pro t

58 čia ] cor či pro ne; netūnojau ] cor t pro s

77 sugrįši ] p i ras u

98 gulėti ] cor g pro l

99 nežinau ] cor n pro ž

104 šauksiu ] ins s

140 kaip ] cor pro į tą; sutemos ] cor pro o aš s

146 šakelėm ] cor pro lapeliai

153 klajodamas ] p m cor as pro s et be; cor be pro te

163 po ] cor pro pro; beržu ] cor b pro k; kapas ] p cor interp , pro …

167 vakarė ] vid ex err om ka

169 Lyg ] cor L pro I

[I] Vanda Daugirdaitė, dirbdama dienraščio Lietuva redakcijoje korespondente ir vertėja, 1920–1921 m. gyveno Kaune pas tėvo Kazimiero Daugirdo pusbrolį Tadą Petkevičių.

[II] Vanda Daugirdaitė, su tėvu gyvendama Ukrainoje, nuo 1912 m. lankė gimnaziją Podolės Kamenece.

[III] BS eilėraščio be pavadinimo „[Taip palengva, pamažėli]“, neįėjusio į poezijos rinkinius, ankstyvas variantas; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: BSR 1, p. 268–269, 795.