1' Rašyta iš Birštono

2 š. m. (1946) liepos mėn.

ֿ

3 Mielas Petrai [1],

4 Man vis tebesipainioja galvoj mūsų paskutinis lakus pasi-

5 kalbėjimas Birštone [2]. Nežinau, ar yra tarp mūsų esminių

6 nesusipratimų, ar tiktai permažai pasisakome ir todėl

7 kivirčijamės be pagrindo. Žinoma, laiške visko nepasisa-

8 kysi, bet vis dėlto turėčiau pasakyti savo nuomonę, tikriau,

9' jausmą, dėl kaikurių mūsų tuomet paliestų temų.

10 1) Visų pirma – dėl straipsnio tojo [3]. Žinoma, jis yra principinis.

11 Dar ir dar kartą apsvarstęs, vis dėlto manau, kad jis anaiptol nėra

12 naudingas. Kad kai kurie rašytojai jam karštai pritarė, tai dar

13 nelabai įtikinęs reikalas. Galimas daiktas, ir jie taip pat galvoja.

14 Bet galimas daiktas, jie šneka taip, kaip šneka paprasti piliečiai

15 su kiekviena valdžia. Jūs, valdžios žmonės, to gal net nebejau-

16' čiate, bet paprastam stebėtojui visuomet krinta akis. Patogiau

17' valdžiai pritarti, – tuo gi niekuo nerizikuoji, o priešinsis

18' ar ginčysies – velniai gi žino, kuo gali tai pasibaigti.

19' Tad ir tais entuziastiškais pritarimais aš nelabai tikiu.

20 Visa priklauso nuo aplinkybių, asmens ir jo padėties.

21 Užsieniuose dabar gyvena ne mažiau trečdalio mūsų tautos (Ame-

22 rika, Vokietija). Mum, tarybinės šalies žmonėm, ne vistiek,

23 ką užsienis apie mus mano. Oficialios valstybinės įstaigos

24 rūpestingai kovoja su antitarybine propoganda, stengiasi teikti

25 teisingą informaciją. Dar svarbiau mum lietuviam mūsų

26 užsieninių lietuviu nuotaikos. Ir koks jiem įspūdis pasidarys

27 iš tokio straipsnio? Jiem pirmas įspūdis bus, kaip ir iš K. Preikšo [4]

28 straipsnio [5](prieš Inteligentų suvažiavimą) [6], kad jie rašyti

29 ne plunksna, bet pagaliu. Kokio jie įspūdžio susidarys

30 apie mūsų gyvenimą? Kuris jų % beišdrįs grįžti Lietuvon?

31' Ką gelbės bet kuri informacija ar propoganda, jei oficalūs

32' atsakingi mūsų asmenys rašo šitokiu tonu? Niekuo netikės.

33 Nusigąs tiktai. Ir priešingom nuotaikom bus pagrindas – straipsniai.

34 Ir kam visa tai buvo reikalinga? Kieno naudai visa tai?

35' Vidaus politiniu atžvilgiu – šitokio tono straipsniai nieko

36 neįtikina. Visus išgąsdina tiktai. Pamokomas pavyzdys – inteli-

37 gentų suvažiavimas. Praėjo gi jisai išsigandusioj nuotaikoj.

38 Kokia gi visų kalbėtojų kalbų esmė? Visi kartojo gabalėlius

39' iš pirmininko pranešiminės kalbos, – ir blogai kartojo, ir visi

40 trafaretiškai pradėdavo ir baigdavo esmėj tais pačiais žodžiais:

41' „Tikiu į… ir – Tegul bus pagarbintas!“ Jokios kūrybinės

42 minties, jokio polėkio, esmėj, jokio reikalų svarstymo, jokio

43 gilesnio bendradarbiavimo. O juk visa galėjo būti daug

44 geriau ir gyviau. Iš tokio gausaus susirinkimo, iš konkre-

45 taus reikalų svarstymo, galėjo išsikristalizuoti tuo pačiu

46' reikalu naujos mintys, nauji metodai, atitinka gyvena-

47 mojo meto uždavinius ir galimybes. Jei tai būtų įvykę, –

48 ar būtų buvę blogiau mūsų kraštui, ar būtų pa-

49 kenkę Tarybinės valdžios autoritetui? Visa pagadino įva-

50 rytoji žmonėm baimė. Gyventi gi kiekvienas nori, valgyti

51 nori, tik iš savo krašto važiuoti nenori. Ir atrodė žmonėm:

52' pasakysi – nežinia kuo baigsis. Verčiau atsipalaiduoti tra-

53 faretinėm frazėm, tuščia formule, šablonu – už tai niekas

54 nepapeiks. Bet formulė, šablonas – tai ne kūryba, ne mintis.

55 Tai juk – stagnacija, impotencija, tiesus kelias į išsigimimą.

56 Ir aš viso to nieku būdu negalėjau suprasti – kuriem velniam

57 buvo reikalinga šitokia nuotaika sudarinėti?!

58' Panaši padėtis ir literatūros reikaluose, tik daug opesnė,

59 nes pats objektas daug gležnesnis ir trapesnis. Čia yra

60' lygiai svarbios – ir principinė ir praktinė pusės.

61' Niekuomet ir niekur, jokiuose laiko ir geografijos pločiuose,

62 joks menas, jokia meno (= ir literatūros) srovė nesusikurė pagal

63 išanksto nustatytą teoriją. Menininkai, rašytojai kurė savo

64 savo veikalus, ir tik vėliau atėję istorikai klasifikavo jų

65 veikalus pagal vyraujančius požymius, – tai buvo klasifikacija

66 dėl patogumo. Teorija ir kritika sekė veikalus, o ne veikalai – teoriją.

67 Teisybė, kultūros istorijoj buvo poris priešingų pastangų.

68 Prancūzų klasicizmo teorija buvo bandoma taikyti kituose

69 kraštuose ir kurti literatura, bet visur tai buvo negyvai

70 gimęs kudikis, visur, šalia klasicizmo, kurėsi ir kitos srovės

71 ir veikiai klasicizmą palaidojo. Taip pat ir Jenos ankstybieji

72 romantikai – pirmą sukurė romantizmo teoriją, paskui – vei-

73' kalus (Friedrich Schlegel, Novalis, Tieck) [7]. Bet jų pačių veikalai

74 buvo niekam tikę, o vėliau sukurtieji (kitų) romantiški

75 veikalai – niekur ir niekuomet neįgyvendino romantikų teorijos.

76 Kiekvienas stipresnis kurėjas prasilenkdavo su teorija, inešda-

77 vo savo elementų, keisdavo teoriją iš esmės. Palygink anksty-

78 buosius ir vėlyvuosius romantikus – koks milžiniškas

79 skirtumas! Iš anksto nustatyta teorija (srovė!) niekuomet

80' ir niekur teigiamų vaisių nedavė! Privaloma iš anksto

81 teoriškai nustatytoji srovė – joks kūrybos akstinas. Prie

82 jos galėtų derintis tik menkysta, bet kiek stambesniam

83 talentui – tai yra girnos ant kaklo. Arba jisai visai negali

84 rašyti, arba neišvengiamai turi išsiveržti iš nustatytų Prokrusto

85 varžtų. Vyrai, privalomąją teoriją nustatę ir paskelbę, gal

86 yra stambūs valstybės vyrai, puikūs visuomeninkai, bet

87' tai dar nereiškia, kad jie taip pat gerai nusimanytų

88 kūrybos istorijoje ir psichologijoje. Aš nė kiek neabejoju,

89 kad po keliu ar keliolikos metų privaloma teorija bus

90 atšaukta, kaip jau daug kas buvo klaidinga atšaukta, – Maskvoje

91 praktiškai ir dabar jau nebekreipiama dėmesio, – bet kolkas

92 pas mus tokie Rudminai, Banaičiai [8] donkichotiškai tebe-

93 mosikuoja trockistiškais kalavijais ir smaugte smaugia

94 kūrybą. Kai ta negerovė ir pas mus atšaukta, o Rudminai

95 ir Banaičiai bus pastatyti prie to darbo, kurį jie dirbti

96 moka, aš busiu jau nusprogęs ar bent iš manęs pelenai

97 bįrės, – ir dirbti jau nebepajėgsiu. O dabar, – ką gi aš

98 dabar turiu daryti? Daryti tai, kas pagal mano kūry-

99 binę sąžinę yra negerai, nevertinga, negarbinga, bet

100' kas atitinka tą trumpaamžių teisėjų nuovoką? Ne

101 reikalo dar Gribojedovo [9] Čackis rėkė: „А судьи – кто?“ [10]

102 Jei bučiau prieš kelerius metus nusprogęs, mano veikalų

103' niekas nebemaigytų, o dabar… ir kas, ir vardan ko?!

104 Dar opesnis reikalas – su aktualių gyvenamųjų temų

105 panaudojimu literatūros veikaluose. Vienas gali, kitas – ne,

106 kitam reikia istorinės perspektyvos, kad galėtų medžiagą sin-

107 tetinti. Ak, ir rusuose tik vienas Majakovskis [11] buvo tikras

108 dabarties poetas! O kiti visi – kas? Kas iš jų liks po 20, po 50

109 metų? Ir tas iš mūsų, kuris galėtų rašyti gyvenamomis

110 temomis tikrus meno kurinius (o ne pigius feljetonus), ar jis

111 turi pakankamai priemonių, ar jis gali gyvenimą pažinti?!

112' Juk vyksta baisiai didelis pasaulinis procesas, keičiasi

113 žmonių ne tik psichologinis turinys, bet ir psichologinė

114 forma, viskas – teberūgsta, tebegaruoja, tebeformuojas te-

115 bekunkuliuoja, – ne taip jau lengva tame gaivaliniame

116 procese susivokti. Juk ar gali sakyti, kad net ir rusų

117 pačių tarybinė psichika jau galutinai susiformavo? Paly-

118 gink 1918–1926 metų žmones ir 1938–46 metų, – koks

119' milžiniškas skirtumas! Kas bepasakyti apie mus, kur

120' ragaišis tik užraugtas, kur dar jis kelias, putoja, lipa iš bliūdo!

121 Kaip visa tai susiformuos – to niekas dar nežino, – nei tie,

122 kurie rašo, nei tie, kurie sako: ne taip, „ne pagal liniją“!

123 Viena tiktai aišku: žmogaus psichika „pagal liniją“ nie-

124' kuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika!

125 Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, –

126 kiekvienas kitaip, savaip, – kaip ir visi meninkai kurėjai.

127 O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam

128 personažui reikia viena koja prikirbti, nosis – pridurti.

129' Prasideda rašytojui Golgotos kančios. Vienas, kaip Dauguvietis [12],

130 gali tai pakelti, o kitam tai – padukęs dantų skausmas.

131 Juk ir mano „Dievų miškas“ [13] – rodos, jau kokia nekalta

132 tema! Rašiau 2 mėnesiu, „svarstymas“ užėmė 12 mėnesių – ir

133 dar ne galas! Man asmeniškai rezultatas aiškus: pra-

134 dėjau tą veikalą stačiai neapkęsti! Nebenoriu aš

135 jo nė žinoti, nė girdėti apie jį! Jeigu, dabar jau tikrai

136 mano prakeikimui, tas veikalas būtų kada nors spausdinamas,

137 nei jo korektūrų, nei jo atspausto nebeskaitysiu! Ir

138 kokiu būdu toliau aš galėčiau ryžtis ką nors rašyti

139 gyvenamomis temomis?! Tai – mano kaprizas? Anaiptol

140 ne! Kūryba, rašymas – yra man gimdymo kančia. Aš

141' visuomet ją labai skaudžiai išgyvenu. Ir dar „kančios

142 po gimdymo“! Ne, – tam jau mano nervų nebepakanka!

143 Ar galima stebėtis, ar galima bartis, kad rašytojai bijo

144 šitų kančių?! Reikėtų kaip nors rasti priemonė jiem paguosti,

145 padrąsinti, o ne lojoti ir grumoti. Juk tai visiškai

146 ne pedagogiškas metodas. Juk ir šunes, žiurkes kai dre-

147 siruoja geras dresiruotojas – ir tas veikia meile ir

148 švelnumu! O ar pats supranti, koks tai yra baisus argu-

149 mentas: aprūpinom, apavėm, pavalgydinom, o jūs – ką?!

150 Juk tai yra Ostrovskio [14] gadynės pirklio metodika:

151' – Я тебя пригрел, я тебe двадцать целкoвых дал,

152' о ты – чтож ты сукин такой сын, моих делов

153 не прословляещь! Или там еще чего то не даешь! [15]

154 Ne, šitokiu tonu kalbėti su rašytojais negalima.

155 Tai niekuomet gerų vaisių nedavė ir neduos. Ne!

156 Meilės reikia! Reikia labai delikatnios pedagogikos!

157 Ką gi, dabar žmonės vėl išsigąs, dar labiau susitrauks.

158 Kokia gi gali būti kūryba iš baimės?! Aвось чего бы не

159 вышло“ [16] – ir tiek. Ir vėl – visa tai juk niekam nerei-

160 kalinga! Viskas galima padaryti gražiuoju ir geruoju.

161 Tiktai nereikia manyti kad suaugusio subrendusio

162 žmogaus psichiką pakeisi per metus‑kitus – ir dar

163 tokiais metodais. Viskam reikalingas laikas ir kan-

164 trybė. Per gvoltą lauždamas sužalosi žmogų, ir

165 tuomet tikrai jo nebeturėsi, tuo tarpu pamažu jį augin-

166 damas – padarysi naudingu darbininku!

167 Ir dar dėl dabarties temų. Pagal Rudmino ir tutti quanti [17]

168 išmanymą esmėje dabarties tema veikalas turi buti житие

169 святых [18], ir tai ne Киево‑Печерский патерик [19] tipo, bet

170 pagal Pachomij Lagofet, Epifanij Premudryj [20], Mitro-

171 polit Makarij tradicijas [21]. Ir vertinimo kriterijus – pa-

172 veldėtas iš Černyševskio [22] – Dobroliubovo [23] (ir blogai pavel-

173 dėtas, – be to literatūrinio skonio, kuriuo anie garbingi

174 vyrai pasižymėjo!): parodyti, kas gyvenime negerai,

175 ir kas padaryti, kad būtų gerai! Patys rusai jau

176 seniai to atsisakė, o mum tai skelbiama kaip didžiau-

177 sia naujovė! Tarytum meška su kuoku būtų

178 atsistojusi prie kelio: eina prošal rašytojas – ir – bac –

179 su kuoku per galvą! Kam viso to reikia?!

180 Ne, mielas bičiuli! Savo laikrašty užtark rašy-

181 tojus, paguosk, dvasioj pastiprink, padrąsink

182 gyventi ir kurti – padarysi teigiamą darbą, tikrai

183' susilauksi to, ko nori. Bet juos, anot Andrejo

184 Kurbskio [24] „грызя кусательно“ [25], dirbi

185 esmėje niekam nereikalingą, kenksmingą darbą!

186 2. Dar dėl „Dievų miško“. Man nuostabu, kad žmonės

187 tenai politikos ieško, ir pyksta, kad jos neranda. Kaip

188 gi jie gali rasti ją tenai, jei aš ir nemaniau ją duoti?!

189 Kodėl nemaniau? Dvi priežastis. Jeigu tie, kur piktinos,

190' patys pasėdėtų tokiame lageryje, pabūtų

191' kiek laiko, kaip aš, alkani, mušami, vos pavelką

192 kojas, nežinodami, po keliu minučių ar taves kas neuž-

193 pumpis, kapstinėdamos šiukšlėse sužiedėjusios plu-

194 tos gabalėlio, su sutinusiom kojom, su skaudan-

195 čia krutine, su atmuštais inkstais, su svaigstan-

196 čia suidiotėjusia galva, – jie žinotų tuomet,

197 kodėl lageryje būdamas žmogus negalvoji apie politiką!

198 Rašyti apie tai ko nebuvo, girtis savo kančiomis

199 ir mandrumu, – mano išmanymu, – negarbinga. Anot

200 Gorkio [26]: „И птичка божия гласит своею песней,

201 что правда вымысла прекрасней и чудесней’! [27]

202 Tai būtų blogas paršyvas tonas – ir viskas. Tai

203 viena. O antra – šiek tiek esmingiau.

204' Terminu politika jie paprastai vadina pigiąją propo‑

205 gandą, kurios pas mane tikrai nėra ir negali būti. O

206 propogandos reikalai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų

207 Sąjungoje yra visiškai netinkamai tvarkomi. Kad

208 propoganda turėtų pasisekimo, reikia, kad ji būtų pritaiky-

209' ta prie vietos aplinkybių ir psichinės struktūros tos

210' tautos, kurioje ji varoma. Tuo tarpu Maskvoje nustatyti

211 metodai, daugiausia, atitinką rusų tautos psichiką,

212 yra taikomi visur vienodai po visą Tarybų Sąjungą,

213 be jokio atsižvelgimo esminio į vietinės tautos

214 psichiką. Antras didžiausias trukumas – tai tų pačiu

215 metodų bei priemonių vartojimas ir apsišvietusei

216 visuomenei, ir plačiosiom masėm. Apie plačiasias

217 mases man sunku kalbėti, jų nežinau, bet šviesuomenę

218 tie pigieji metodai veikia labai neigiamai. Ir trečias

219' esminis trūkumas – saiko jausmo nebuvimas. Tos

220 propogandos visur perdaug, – perdaug ji įžūli agresyvi.

221' Kur tik pilietis pasisuksi – vis tave moko ir moko, vis

222 tave durniumi laiko. Laikraščiai, spauda, susirinkimai,

223 posėdžiai, teatras, kinas, net sportas – ir tas neapsieina

224 be propogandos. Net per radijo, net paprastos žinutės

225 žaltys nepaskaitys paprastu informuojančiu tonu,

226 bet vis staugdamas, patetiškai, deklamatoriškai, savo

227 intonacija pabrėždamas, kad tu, klausytojas, visiškas

228 durnius esi! Aš suprantu propogandos reikalą, bet reikia

229 ji paduoti taip, kad klausytojas ar skaitytojas nė nejustų,

230 kad jis yra mokomas, kad jis nejučia įsitrauktų į pro-

231 paguojamų idejų tarpą. Aš seniau dariau bandymą.

232 Vienam senam belogvardejcui daviau skaityti tarybi-

233 nius romanus. Dėl „Поднятая целина“ [28] – keikės, dėl „Хлеб“ [29] –

234 keikės, dėl kitų panašių – keikės. Bet, va, paskaitė „Капиталь‑

235 ный ремонт“ [30] – ir pareiškė: „Po velnių, tokias knygas

236 beskaitydamas pats pasidarysiu bolševikas“! Buvo Maskvoj

237' surengti universitetų Politinės ekonomijos katedrų vedėjam

238 kursai. Specialistas ateina jiem dėstyti – ir skaito… savo

239' vedamuosius straipsnius iš „Izvestijų“ [31], – kurius visi klausytojai

240 jau seniai buvo skaitę! Pas mus susirinkimuose ateina

241 kalbėti visiškai nepasiruošę, taršką‑baršką trafaretinius

242 banaliukus, – ir tai vadinas propoganda! Ir dėl tokio kalbėtojo –

243 ne tik patį kalbėtoją, bet ir jo dėstomą reikalą imi neapkęsti.

244 Eini kalbėt – gerbk auditoriją: būk pasiruošęs, dėstyk

245 įdomiai, patrauk. Nemoki taip – lįsk po suolu, tik nepliopk!

246' Savo nepasiruošimu neįžeidinėk klausytojo, –

247 jis tau to niekuomet neatleis!

248 Dar Nietsche [32] keikės: didžiausi mokytojo neprieteliai

249 visuomet yra jo mokiniai. Nemokšos propagandistai tiktai

250 subanalina, suparšyvina didžias idėjas, vietoj jas pasklei-

251 dę, jas iškoneveikia ir sukelia neišbrendamą nuobodumą.

252 Ne, šitokios propogandos aš nepripažįstu, jos nepakenčiu!

253 V. Grosmanas [33] ar Simonovas [34] – juk gana gabūs rašytojai.

254 Abu aprašinėjo vokiškus lagerius. Medžiagos turėjo

255 daug surinkę. Bet kas iš ju aprašymų išėjo? Literatū-

256 rinis šlamštelis. Kas jų rašinius pagadino? Pigioji

257 propoganda, skaitytoją durnium laikanti. Ir tikrai:

258 „Словечка в простоте не скажут, все с ужимкой“ [35]

259 Aprašomi faktai tokie, kad jie jokių komentarų nereikalin-

260 gi, o tie rašytojai – butinai iškomentuos! Skaitytojo fan-

261 tazijai nieko nebepaliks! Jau Voltaire [36] mokė: „Pagrindinis

262 nuobodumo sekretas – viską pasakyti iki galo.“ O tie

263 gabieji rašytojai taip ir daro: viską pasako iki galo.

264 Jau man dr. Michasė [37] prikaišiojo: „Kodėl aš niekur ne-

265 žymiu savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet

266' nepasiilgęs savųjų, Tėvynės ir tt.?“ Aš į tokį

267 priekaištų nayvumą galėjau atsakyti tiktai šypsena.

268 Kaip gi aš jai galėjau paaiškinti, kodėl jos siuloma

269 sentimentali autoreklama man yra kokti? Aš duodu

270 faktus, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime

271 turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą

272 nuotaiką. Ir tai yra savo rūšies ta pati propoganda,

273 tik daug delikatnesnės intelegentiškesnės formos

274 už tąją, kurios iš manęs reikalaujama. Pirmoj

275 eilėj aš gerbiu skaitytoją, o mano kritikai iš manęs

276 reikalauja, kad aš skaitytoją durnium laikyčiau.

277 Aš pasiekiu tų pačių rezultatų, kurių ir jie nori, tik

278 daug kultūringesne forma. Ir mano kritikam mano

279 medžiagos pakanka, tik jie mano, kad „kitiem“ jos

280 permaža, atseit, jie vieni razumni, o kiti – durniai.

281 Ne! Aš tokios pažiūros negaliu laikytis, man visi

282 skaitytojai yra razumni. Jeigu kas durnius mano

283 raštuose santykiuose su skaitytojais – tai tik aš

284 vienas. Kitaip aš negaliu!

285 Pagaliau, toks reikalo dėstymas yra mano kūrybinis

286 metodas, faktinai, labai lietuviškas. „Saulė leidos,

287 buvo kova, kraujo daug tekėjo…“ [38] – ir viskas, visas kovos

288 aprašymas. Ko skaitytojui truksta, pats papildo.

289 Ir rusuose, bent nuo Feto [39] laikų, praktikuojamas

290 metodas: sakinyje duodamas tiktai veiksnys, tarinys –

291 skaitytojo fantazijos reikalas. Pavyzdžiui, Feto:

292 „Шопот. Робкое дыханье. Трели соловья…“ [40] Ar Balmon-

293 to [41]: „Ландыши. Лютики. Лaски любовные.

294 Ласточки лепет. Лобзанье лучей…“ [42] Mano rašinyje

295' yra duotas išplėstas logiškas veiksnys lygiai ta pat

296 prasme, kaip cituotuose posmuose. Ar, logikos termino-

297' logija, yra duota didžioji ir mažoji premisa, bet

298 išbaigti silogizmą turi pats skaitytojas. Baigsiu aš jį –

299 bus neišbrendamai nuobodu, – bus Simonovas, Grosmanas, tik ne Sruoga.

300 Bet kaip aš išaiškinsiu tokius dalykus žmonėm, kurie pripa-

301 žįsta tiktai pigiąją propogandą, kuriem literatūrinės kūrybos

302 procesas yra terra incognita [43]?! Todėl tad ta visa

303' istorija su „Dievų mišku“ man taip baisiai įkyrėjo.

304 Arba vėl: tos pačios propogandos sumetimais kartkartėmis

305 norima parašų po trafaretiniais pareiškimais ar šabloniškų

306 pareiškimų iš Putino [44], manęs, Vaičiūno [45]… Ir tai – vėl labai

307 klaidingas propogandos supratimas. Aš ir mano kolegos

308 turime jau šiokį tokį rašytojišką veidą, stilių, gal ir

309 vieną kitą literatūrinį nuopelniuką… Ne šiandie – ryt

310 mum jau mirt reikės, su saule negi gyvensi. Ir mūsų

311 tokie parašai duoda priešingų vaisių, negu laukiama.

312 Kas tiki – tas tiki ir be mūsų parašų, jiem jie nereikalingi.

313 Kas netiki – jie neįtikina. Priešingai. Komentarai esti tik

314 tokie: „Parsidavė. Loja dėl savo limitų.“ Arba, dar blogiau:

315 „Ak, išgvoltavojo ir jį!“ Šis pastarasai komentaras ypač

316 paplitęs užsieniuose. Patinka mum ar ne, bet užsieniuose

317' jau yra susidariusi nuomonė: „Tarybų Sąjungoje

318 dvasiškai gvoltavoja rašytojus“. Po Paties straipsnio

319 šis garsas dar labiau įsitvirtins. Kam to reikia?

320 Mūsų parašai jokios naudos neduoda, tik mūsų vardus

321 įvelia į politinę kovą, duoda progos versti šiukšles ant

322 mūsų galvos. Mūsų nenoras eiti su tokiais parašais

323 anaiptol nereiškia, kad būtume nusistatę prieš Tary-

324 binę santvarką, tai yra tiktai nenoras tapti politinės

325 kovos aukomis, – tai yra tiktai noras pasilikti visos

326 lietuvių tautos poetais. Kaip sau nori, bet man ir kito-

327 kių politinių įsitikinimų lietuviai taip pat yra broliai.

328 Aš niekuomet jokiai partijai nepriklausiau, į jokius

329 partinius rėmus netilpau, buvau poetas visiem

330 lietuviam. Jei bučiau jau nusprogęs, toks ir pasilikčiau.

331 Kam bus naudos, jei senatvėje susiaurėsiu?

332 O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija žiūrėtų

333 į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirš-

334 tančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek

335 mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jokioje prieštarybinėje

336 veikloje nedalyvausime, vistiek prieš tarybinę santvarką

337 nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais

338 šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališ-

339 kai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? Nuo to niekam

340 nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai ne-

341 pakenktų gi! O nauda – propogandinė! – būtų didelė.

342 Visiem būtų aišku: – Va, Tarybų Santvarkoje gyvena ir

343 kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų Santvarka

344 juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Tarybų

345' Santvarka rašytojus gvoltavoja – yra tuščias prasi-

346 manymas, yra tiktai piktas šmeižtas!

347 Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai zubrų gimi‑

348 nei – būtų išmintingas žygys visais atžvilgiais – ir

349 kūrybiniu, ir politiniu, ir propogandiniu.

350 Įtakingas dabar vyras esi, – pagalvok apie tai.

351 Gal aš savo samprotavimuose ir klystu, – su jais

352 aš gi į viešumą neinu, – bet tie dalykai man rūpi, ir

353 su kuo gi daugiau dėl jų „nuomone pasidalinsiu“, jei

354 ne su rašytojų Sąjungos Pirmininku?

355' ˹3. Pagaliau, mano asmenių klausimų grupė.

356 Per pasikalbėjimą juos opiai ir giliai palietei. Ir pasiliko

357 man įspūdis, kad ne visai mano būklę supranti. Ir nenuo-

358 stabu: esi sveikas ir jaunas, o aš – peržengiau jau penktąjį

359 kryželį, gyvenimo ištampytas ir sužalotas.

360 Ir dar lyrikas – iki kaulų smegenų…

361' Baigiasi ketvirti metai, kaip netekau šeimos [46].

362' Jos susilaukymo perspektyvos man visiškai mi‑

363 glotos. Turėjau vienintėlį intimų draugą, Kazimierą

364' Bor [47], – ir tą patį peibeliai nujojo. Likau pasaulyje

365 vienui vienas kaip pirštas, nuo rankos atpjautas.

366 Man toji vienuma kartais nepakeliamai sunki. Jum,

367 realios jaunos jėgos žmonėm, gal tai atrodo koks mano

368 kvailas kaprizas ar pasileidimas. Man taip nėra. Mano

369 psichinė struktūra baisiai trapi. Nuo menko smūgio –

370 trupa. Pats žinai, kaip man skaudu kartais dėl tokių

371 dalykų, į kurius kitas nė dėmesio nekreipia. Ką gi

372' aš padarysiu, kuo gi aš kaltas, jei toks esu?!

373 Savo vienumoje ne kartą įkrentu į tokią juodą me‑

374 lancholiją, kad ištisas naktis isterikoj prasiblaškau.

375 Kiek tai man jėgų kainuoja! Ir tokios melancholijos

376 antplūdžiai kartojas vis dažniau ir dažniau. – Ne tik

377 ištisomis dienomis – ištisomis savaitėmis nė žodžio

378 nepratariu. Ištinsta akis ir žandai nuo ašarų.

379 Iš čia mano kartais buvę ir pijokystės priepuoliai, „за‑

380 пой“ [48], ir visa velniava. Bent užsimiršdavau tam

381 kartui. Dabar ir to nebegaliu. Bijau kur patvory nu-

382 sprogt. Bet ar melancholijos priepuoly neatsitiks

383 man kas nors, ką aš galiu žinoti?! Žinoma, tai yra

384 liguistumas, bet kas mane bepagydys?!

385 Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs.

386' Buvo atsiradę kurybiniu jėgų, kokių seniai nebeturėjau, –

387 pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo

388 Žydrioji [49] į mano dvasią.

389 Bet ir čia likimas pasityčiojo manimi. Man buvo, kaip

390 žinai dėl ko, toks pekliškas smūgis, kad aš buvau nustojęs

391 bet kurios gyvenimo valios, – stačiai mirti norėjau.

392' Tik patsai savo draugišku žygiu (jį aš ir mirties

393 valandą su dėkingumu ir pagarba minėsiu!), sugrąži-

394 nai man viltį ir paguodą, sugrąžinai man norą

395 gyventi – ir laukti. Ir aš ta viltimi ir tuo lauki-

396 mu tegyvenu. Ji – mano dabar vienintėlis saitas

397 su gyvenimu. Jos – niekas kitas man neatstos!

398 Kalbėjai man apie vieną asmenį [50], kuris nuoširdžiai

399 ir giliai draugiškai ir išmintingai rūpinas mano

400 likimu. Aš tikrai esu dėkingas ir tikiu, kad jam

401 nuoširdžiai rūpi mano talento ir kūrybos likimas, –

402 kad jis mano, jog aš Tarybinei Lietuvai esu dar

403 reikalingas. Aš tikrai pateisinčiau tą pasitikėjimą,

404 jei galėčiau susigrąžinti viduję šilumą, be kurios

405 ne tik kurti, bet ir gyventi nebeturiu jėgų.

406 Gal Jis galėtų patarti, kas ir kaip reikėtų padaryti,

407 kad Ji, Žydrioji mano, būtų galima išvaduoti?

408 Bylos esmės aš nežinau. Nieko apie tai ir seniau

409 nežinojau. Kiek girdėjau teismo metu, kaltinama

410 buvo drauge su kitais studentais medikais už sani-

411 tarinės medžiagos pasiuntimą į mišką [51]. Matyti,

412 studentiška „kompanija“ bus sugundžiusi. Jauna

413 mergytė 21–22 metų, be Lietuvos, niekur nebuvojusi, –

414 matyti, nesusivokė padėtyje, pasidavė pagundai,

415 nuklydo… Dabar ji jau išėjo pakankamą mokyklą.

416 Dabar išsigydė nuo visų svaičiojimų. Dabar,

417' Išėjusi iš virbalų užtvaros būtų naudinga pi‑

418 lietė ir darbininkė, jokiai tokiai pagundai nebe-

419 pasiduotų. Antra vertus, kam iš to bus naudos,

420 kad ji tenai už virbalų užtvaros neteks sveikatos,

421 jaunystės, darbingumo?.. Ar nuostabu, kad tokioje

422 žalioje jaunystėje mergytė nesusivokė, suklydo?

423 Kam reikalinga dabar, kad ji „ten“ sunyktų, o aš,

424 jos belaukdamas, bekeikdamas savo dalią, savo

425 gyvenimą geriausiu atvėju baigsiu kur bepro-

426 čių namuose?..

427 Aš bijau, kad mano šios išpažinties blogai

428 nesuprastum. Bet ką gi aš padarysiu… Esu gi lyrikas.

429 Kad aš galėčiau gyventi, man reikia vidujės šilumos,

430 reikia dvasios malonės, – joks intelektas man

431 nieko negelbės. Vienatvės atsiskyrėlio jausmas,

432 atliekamo žmogaus jausmas baigia mane suėsti.

433 Ar negalėtų Tasai Geras Žmogus suteikti man

434 pagalbos, – patarti, kur ir kaip gelbėtis? Juk ta

435' viltimi ir tegyvenu, ir gyvas tėsu!˺*

436 Atleisk, kad taip daug prirašiau. Bet negalėjau

437 neparašyti: dixi et animam levavi [52]. Dabar

438 man lengviau. Berods, vėl galėsiu grįžt į savo vargšės

439 Barboros [53] jambus (jau važiuoja – pirmas veiksmas jau yra!).

440 Kažkaip norisi tikėti, kad ir pats su savo gelbstinčia

441 draugiška ranka manes neapleisi.

442 Rašiau visai intimiškai. Susmildamas, į čia dėstomas mintis

443 viešai nereaguok ir jų viešumon neišleisk!

444 Labanaktis

445' BSr[uoga]

ֿ

446 ˹Paskaitęs laišką – sunaikink,

447 bent paskutinę jo dalį. [P]S˺**

1 Birštono ] cor B pro vid min

9 jausmą ] cor fl-ą pro vid -o

16 [į] akis ] a vid ex err om į

17 nerizikuoji ] cor fl -i pro vid -a

17 priešinsi[e]s ] vid ex err om sec e

18 pasibaigti ] cor pro vid pabijoti

19 tais ] cor ais pro iem

31 ofic[i]alūs ] vid ex err om sec i

32 tonu ] sub sign lin

35 tono ] sub sign lin

39 visi ] cor v pro vid p

41 pagarbintas! ] cor pro ?

46 atitinka ] vid ex err fl -a pro -ą

46 gyvena[mojo] ] cor gyv pro vid kri

52 baigsis ] cor sec s pro u

58 opesnė ] p ė ras s

60 principinė ] cor r pro i

61 pločiuose ] cor u pro o

64 veikalus ] a vid ex err rep savo

73 Friedrich ] a cor ( pro .

80 iš anksto ] cor k pro vid o

87 taip ] cor pro nusim

100 Ne [be] ] p vid ex err om be

103 nebemaigytų ] cor b pro s

103 kas ] sub sign duo lin

112 vyksta ] cor y pro vid i

119 skirtumas! ] cor! pro ?

120 putoja ] cor p pro li

124 žmogaus ] sub sign lin

126 meni[ni]nkai ] vid ex err om ni

129 rašytojui ] cor ra pro vid sk

141 ją ] cor j pro l

151 целковых ] cor к pro o, cor o pro к

152 сын ] cor н pro vid м

183 anot ] cor o pro vid t

190 pabūtų ] p ras kelis mė-

191 kiek ] cor pro [mė]nes

204 politika ] sub sign lin

204 pigiąją ] sub sign curw lin

209 psichinės struktūros ] sub sign curw lin

209 tos ] sub sign curw lin

210 tautos ] sub sign curw lin

219 saiko jausmo ] sub sign curw lin

221 Kur ] cor K pro T

237 surengti ] cor reng pro šauk, cor i pro as

239 „Izvestijų“, ] cor, pro vid !

246 Savo ] cor S pro vid N

266 Aš į ] p ras tai galėj

295 logiškas ] cor lo pro ve

297 duota ] cor fl -a pro -as

303 Dievų ] cor D pro vid min

317 susidariusi ] cor sec i pro vid ę

345 Santvarka ] cor pri a pro ą

355 asmenių ] cor ų pro vid s

361 šeimos. ] p ras Turėjau

362 Jos ] a ras vienin

364 paibeliai ] cor pri i pro vid e

372 esu?! ] cor ? pro !

386 kurybiniu ] cor fl -u pro s

392 žygiu ] cor i pro vid y

417 iš ] cor pro už

445 BSr[uoga] ] ill, rest

355–435 ˹*˺ ] rest

446–447 ˹**˺ ] p text add graph

447 [B]S ] ill, vid B

[1] Petras Cvirka (1909–1947), rašytojas, komunistų partijos narys, vienas socialistinio realizmo pradininkų lietuvių literatūroje. 1945–1947 m. sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

[2] 1946-07-28 Petras Cvirka lankė BS, kuris tuo metu gydėsi ir ilsėjosi Birštono sanatorijoje.

[3] Petras Cvirka, „Ilgiau tylėti negalime!“, in: Literatūra ir menas, 1946-07-21, Nr. 1, p. 2.

[4] Kazys Preikšas (1903–1961), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys, propagandos ir agitacijos sekretorius, žurnalo Komunistas atsakingasis redaktorius.

[5] Kazys Preikšas, „Garbingi Lietuvos inteligentijos uždaviniai“, in: Tiesa, 1946-05-28, Nr. 122, p. 4.

[6] II-asis Lietuvos inteligentų (švietimo įstaigų darbuotojų, mokslininkų, rašytojų, menininkų) suvažiavimas vyko Vilniuje 1946 m. gegužės mėn. 28–30 d. Tarybų Lietuvos inteligentai suburti aptarti naujojo stalininio penkmečio (socializmo statybų) uždavinių, pagrįstų bolševizmo istorijos ir teorijos studijomis, vėliau ideologizuota praktine veikla (auklėjimu, kūryba, mokslu). II-ojo Lietuvos inteligentų suvažiavimo pirmininkas buvo Kazys Preikšas, perskaitęs aukščiau minėtą pranešimą.

Plačiau žr. „Lietuvos inteligentija penkmetį vykdant“, in: Tiesa, 1946-05-29, Nr. 123, p. 1; „Naujasis penkmetinis planas ir Lietuvos inteligentijos uždaviniai“, in: Tiesa, 1946-05-30, Nr. 124, p. 2–3; „Lietuvos inteligentai kovos už penkmečio įvykdymą“, in: Tiesa, 1946-05-30, Nr. 124, p. 4.

BS pasisakė paskutiniame II-ojo Lietuvos inteligentų suvažiavimo posėdyje 1946-05-30: „Rašytojas Balys Sruoga savo kalboje nušvietė lietuvių ir rusų tautų draugystę istorinėje šviesoje ir didžiąją rusų tautos paramą mums kuriant tarybinę santvarką. Dabar, – pareiškė kalbėtojas, – mes esame skolininkais. Tą skolą grąžinsime tik nuoširdžiu darbu, sėkmingai įvykdydami penkmetį. Balys Sruoga kviečia įtemptai dirbti ir baigia žodžiais:

– Te darbuos bus paminklas, kad gyvenome mes“ („II-sis Lietuvos TSR inteligentų suvažiavimas“, in: Tiesa, 1946-05-31, Nr. 125, p. 2).

BS iškart po posėdžio parašė laišką šeimos bičiulei Marijai Nemeikšaitei, kuriai pasisakė apie pasakytos ir oficioze išspausdintos kalbų skirtumą: „Skaitei turbūt mano kalbos santrauką (iš Inteligentų suvažiavimo). Dėl jos turėčiau daug ko papasakoti, šiuo tarpu tiktai: pasakyta buvo visai kas kita, negu parašyta.“ Rašytojas jautė, kad tarybų valdžia išnaudoja jį ideologiniams parodomiesiems tikslams: „Mano padėtis vėl pasidarė labai keista. Bet šiuo atžvilgiu aš laikausi kietai“ (BS laiškas MN, [Vilnius → Kaunas], 1946-06-06, in: LLTI BR, F53–232). Po LTSR tarybinių rašytojų susirinkimo (1946-10-01–02) Vilniuje praėjus kelioms dienoms, BS, reaguodamas į teiginius apie literatūros ir kūrybinio darbo ideologizavimą, savo asmeninę nuomonę išdėstė atskirame straipsnyje (Balys Sruoga, „Rašytojų suvažiavimo aidai“, 1946-10-06, rankraštis ir pasirašytas mašinraštis), in: LLTI BR, F1–5742, p. 1–10. Išspausdintą tekstą žr. in: Pergalė, 1988, Nr. 2, p. 155–158.

[7] Vokiečių rašytojai, ankstyvojo vokiečių romantikų sambūrio, vadinamosios Jenos mokyklos, branduolio atstovai, žymiausi romantizmo teoretikai: Friedrichas Schlegelis (Friedrich Schlegel) (1772–1829), Novalis (tikr. Friedrich Leopold von Hardenberg) (1772–1801), Johanas Ludvigas Tieckas (Ludwig Johann Tieck) (1773–1853).

[8] Rudminai, Banaičiai – antonomazija, metonimijos atvejis, kai tikriniai vardai vartojami bendrine prasme (čia – pabrėžiant ideologizuoto meno bergždumą).

Rudminas – Genriko Zimano (1910–1985), vieno žymiausių LKP ideologų, žurnalisto, Tiesos vyriausiojo redaktoriaus, slapyvardis.

Juozas Banaitis (1908–1967), muzikas, literatas, sovietinės kultūros veikėjas. 1944–1953 Meno reikalų valdybos prie Ministrų Tarybos viršininkas.

[9] Aleksandras Gribojedovas (Aleksandr Gribojedov) (1795–1829), rusų dramaturgas, poetas, diplomatas. Svarbiausias kūrinys – 1822–1824 sukurta eiliuota komedija Vargas dėl proto, dėl cenzūros ilgą laiką nespausdinta, plitusi nuorašais. Toliau minimas pagrindinis komedijos veikėjas Aleksandras Andrejevičius Čiackis, pritariantis dekabristams, ginantis asmenybę ir jos teises.

[10] ~ rus =„O kas teisėjai tie?“ (Aleksandras Gribojedovas, Vargas dėl proto, vertė Jonas Graičiūnas, Kaunas: Šviesa, 1967, p. 47).

[11] Vladimiras Majakovskis (Vladimir Majakovskij) (1893–1930), rusų poetas, dramaturgas, dailininkas. Vienas žymiausių futuristų. Vėlesnė lyrika susijusi su Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo lozungais atnaujinti pasaulį.

[12] Borisas Dauguvietis (1885–1949), Vilniaus dramos teatro vyriausias režisierius.

[13] Dievų miškas – BS beletrizuoti memuarai apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945). BS kūrinį rašyti baigė 1945 m. rudenį. Čia abstrakčiau kalbama apie kūrinio kuluarinio pobūdžio kritiką ir jau prasidėjusį ideologinį redagavimą dar iki 1946 m. spalio 1–2 d. rašytojų susirinkimo, kuriame Dievų miškas sukritikuotas oficialiai ir dėl tematikos (nevaizdavo aktualių „gyvenamųjų temų“ – herojiškų stalininio penkmečio įvykių, socializmo statybų), ir dėl neįprasto vaizdavimo būdo (grotesko).

[14] Aleksandras Ostrovskis (Aleksandr Ostrovskij) (1823–1886), rusų dramaturgas. Tarnavo valdininku teismuose, kur iš arti sužinojo apie pirklių šeimų gyvenimą ir konfliktus.

[15] ~ rus =„Aš tave sušildžiau, aš tau daviau dvidešimt rublių, o tu – ką tu, kalės vaike, mano darbų neliaupsini! Arba ten dar kažko neduodi!“

[16] ~ rus =„Galbūt kas nors neišeitų.“

[17] ~ ital =Visų kitų.

[18] ~ rus =Šventųjų gyvenimas.

[19] ~ rus =Kijevo Pečorų laura – stačiatikių vienuolynas Kijeve, Ukrainoje. Vienas iš pirmųjų vienuolynų Rusijoje.

Paterikai – senosios rusų literatūros žanras, didaktinio pobūdžio šventųjų ir kankinių aprašymų rinkiniai, paprastai sudaromi vietovės (dažniausiai vienuolyno) principu (Algis Samulionis).

[20] Премудрый ~ rus =Išmintingasis.

[21] Pachomijus Lagofetas, Epifanijus Išmintingasis, metropolitas Makarijus.

[22] Nikolajus Černyševskis (Nikolaj Černyševskij) (1828–1889), rusų rašytojas, literatūros kritikas, filosofas, mokslininkas. Vienas iš revoliucinio judėjimo ir narodnikystės ideologų.

[23] Nikolajus Dobroliubovas (Nikolaj Dobroliubov) (1836–1861), rusų literatūros kritikas, publicistas. Revoliucinio judėjimo šalininkas.

[24] Andrejus Kurbskis (Andrej Kurbskij) (1528–1583), Rusijos politikas, karvedys, publicistas. Dalyvavo caro Ivano Rūsčiojo žygiuose, buvo vienas artimiausių jo patarėjų. Po pralaimėto mūšio LDK kariuomenei, bijodamas bausmės, pasitraukė į Lietuvą. Vėliau dalyvavo karuose su Maskva. Rašė laiškus carui Ivanui Rūsčiajam, kaltindamas jį despotizmu ir žiaurumu.

[25] ~ rus =„Kandžiai grauždamas“. Posakis iš Kurbskio laiško carui Ivanui Rūsčiajam (Algis Samulionis).

[26] Maksimas Gorkis (Maksim Gorkij) (1868–1936), rusų rašytojas.

[27] ~ rus =„Ir Dievo paukštelis skelbia savo giesme, kad fantazijos tiesa gražesnė ir nuostabesnė.“

[28] ~ rus =„Pakelta velėna“ – rusų rašytojo Michailo Šolochovo (1905–1984) romanas apie kolektyvizaciją Dono regione. Už romaną rašytojui skirta Lenino premija.

[29] ~ rus =„Duona“ – rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus (Aleksej Tolstoj) (1883–1945) apysaka.

[30] ~ rus =„Kapitalinis remontas“ – rusų rašytojo Leonido Sobolevo (Leonid Sobolev) (1898–1971) romanas.

[31] Izvestija ~ rus =Žinios – laikraštis, leistas Sovietų Sąjungoje 1917–1991 m.

[32] Friedrichas Nietzsche (Friedrich Nietzsche) (1844–1900), vokiečių filosofas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų.

[33] Vasilijus Grosmanas (Vasilij Grossman) (1905–1964), rusų rašytojas. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Raudonosios armijos laikraščio Krasnaja zvezda karo korespondentu. Objektyviai rašė karo patirtimi paremtus apybraižas, apysakas, romanus. Aprašė Stalingrado mūšį, 1933 m. badmetį, kaimo, inteligentijos naikinimą, nacių vykdytą žydų genocidą. Nepataikavo sovietinei sistemai, todėl oficialioji valdžia aštriai kritikavo, konfiskavo, draudė rašytojo kūrybą.

[34] Konstantinas Simonovas (Konstantin Simonov) (1915–1979), rusų rašytojas. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo laikraščio Krasnaja zvezda karo korespondentu, nacių Vokietijos kapituliacijos akto dalyvis. Po karo laikraščio Pravda korespondentas, laikraščio Literaturnaja gazeta vyr. redaktorius, vienas SSRS rašytojų sąjungos vadovų.

[35] ~ rus =„Paprastai žodelio nepasakys, vien tik grimasos.“

[36] Voltaire'as (Voltaire) (1694–1778), prancūzų rašytojas, filosofas. XVIII a. vienas žymiausių prancūzų švietimo filosofų ir teoretikų.

[37] Michalina Navikaitė-Meškauskienė (1907–1990), VU dėstytojo, filosofo Eugenijaus Meškausko žmona. 1944–1945 m. LSSR švietimo liaudies komisaro pavaduotoja. 1946–1947 m. LSSR Ministrų Tarybos Reikalų valdybos kultūros ir sveikatos apsaugos viršininkė.

[38] BS iš atminties cituoja Maironio eilėraščio „Eina garsas“, sukurto 1902 m. Peterburge, eilutę.

[39] Afanasijus Fetas (Afanasij Fet) (1820–1892), rusų poetas.

[40] BS iš atminties cituoja kelias eilutes iš Feto eilėraščio [Шонот, робкое дыханье] [Šnabždesys, baugštus alsavimas], parašyto 1850 m.

Шопот, робкое дыханье, / Трели соловья[…] ~ rus =Šnabždesys, baugštus alsavimas, / Lakštingalos trelės[…]

[41] Konstantinas Balmontas (Konstantin Balmont) (1867–1942), rusų poetas, eseistas, vertėjas.

[42] BS iš atminties cituoja eilutes iš Balmonto 1894 m. parašyto eilėraščio „Песня без слов“ („Daina be žodžių“).

~ rus =Pakalnutės. Vėdrynai. Meilės glamonės. / Kregždžių čiauškėjimas. Spindulių bučiniai.

[43] ~ lot =Nežinoma žemė, t. y. neištirta sritis, nesuprantamas dalykas.

[44] Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967), rašytojas, VU profesorius, 1945–1946 m. Lietuvių literatūros instituto direktorius. 1946 m. tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime Preikšas pabrėžė, kad „[p]o ilgo tylėjimo prabilo drg. Putinas, tačiau kol kas dar labai mažai tepasireišdamas.“ Putinas, kalbėdamas rašytojų susirinkime, prisipažino, kad nėra tarybinis, bet „svyruojantis“ žmogus, išgyvenantis pasipriešinimą. Putinas tokią dramatišką būseną galvojo išnaudoti, ieškodamas naujų temų naujiems didelės apimties kūriniams.

[45] Petras Vaičiūnas (1890–1959), rašytojas, nepaklusęs okupaciniam režimui, neskyręs jam jokių tekstų. 1946 m. tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime Preikšas iškart po BS Dievų miško sukritikavo Vaičiūno poezijos Rinktinę, kurioje išspausdinti eilėraščiai „iš smetoninių laikų, iš vokiškosios okupacijos laikų“ ir kuri neatspindėjo socialistinės tikrovės – „darbo žmonių kovų ir vargų“. Vaičiūnas atgailos kalbos nepasakė. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius Valys Drazdauskas, apgailestaudamas dėl išleistos Vaičiūno poezijos Rinktinės, teigė, kad padarė didelę klaidą.

[46] 1943-03-16 politinės policijos pareigūnai suėmė BS, paskui kartu su kitais 46 inteligentais, įkaitais už Lietuvos laisvę, ištrėmė į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje. BS žmona Vanda Sruogienė su dukra Dalia Sruogaite, vokiečių kareivių prievarta išvarytos iš Būgių, 1944-10-09 traukėsi nuo fronto: atsidūrė Laižuvoje, per Liepoją ir Gdanską keliavo į Greifsvaldą, vėliau pasiekė Detmoldą, Boną. 1946-05-13 parskraidintas į Lietuvą po tremties kančių Štuthofe ir Torūnėje BS Vilniuje šeimos nerado. Šeimai susirašinėti trukdė prasidėjęs šaltasis karas tarp TSRS ir kitų valstybių. Žmona ir dukra dėl gresiančių represijų (tremties į Sibirą) negalėjo grįžti į Lietuvą, 1949 m. rugsėjo mėn. persikėlė gyventi į JAV.

[47] Kazys Boruta (1905–1965), rašytojas. 1946 m. kovo 17 d. suimtas saugumiečių surengtoje pasaloje Onos Lukauskaitės-Poškienės bute. Išvežtas į saugumo rūsius, tardytas (neišsidavė žinąs apie veikusią pogrindinę organizaciją). 1946 m. spalio 20 d. nuteistas dėl ideologinio pasyvumo 5 metams. Kalėjo Vilniuje, Rasų lageryje.

[48] ~ rus =Chroniškas girtavimas.

[49] Aldona Daugėlaitė-Mikailienė (1923–2013), tuomet Kauno universiteto Medicinos fakulteto ketvirtą kursą baigusi studentė, gydytojo Jurgio Žukausko praktikantė Birštone. Su ja BS, gydęsis Birštone, susipažino 1945 m. vasarą. Birštone užsimezgusi bičiulystė nenutrūko iki rašytojo mirties.

[50] Turbūt kalbama apie Justą Paleckį (1899–1980), sovietinės Lietuvos aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininką. Daugėlaitė prisiminė, kad kartu su BS ėjusi pas Paleckį dėl vieno jos pažįstamo, spėtina, taip pat studento mediko, teikusio pagalbą partizanams, jis Paleckio dėka išvengė teismo ([Aldonos Daugėlitės-Mikailienės prisiminimai apie Balį Sruogą], in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 361).

Gali būti kalbama ir apie Juozą Bartašiūną (1895–1972), vidaus reikalų liaudies komisarą. Jis buvo vienas svarbesnių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimo, gyventojų trėmimų ir sovietinio genocido organizatorių.

[51] Daugėlaitė, Kauno universiteto Medicinos fakulteto penkto kurso studentė, 1946-03-16 suimta, apkaltinta, kad teikė vaistus ir medicininę pagalbą partizanams. 1946-05-10 teisme prisipažino kalta, nuteista kaip tėvynės išdavikė (1955-09-07 pareiškime SSR generaliniam prokurorui dėl bylos peržiūrėjimo Daugėlaitė rašė, kad anksčiau apkaltinta nepagrįstai, o kalta prisipažino ir reikiamus dokumentus pasirašė dėl patyčių ir prievartos). BS laiškuose, tuo metu rašytuose Cvirkai, Paleckiui, prašė pagelbėti bičiulei, kad ji galėtų išvengti tremties. Nepaisant BS pastangų, Daugėlaitės paduoto „malonės prašymo“ su teigiama lagerio viršininko charakteristika apie gerą elgesį lageryje (žr. Sruogos laiškas Justui Paleckiui, [po 1946-11-22], [Vilnius], in: LLTI BR, F37–152, p. 3, 4), jos išlaisvinti nepavyko. Ji buvo aštuoneriems metams išvežta į Vorkutą, po bausmės dar keletą metų atimtos pilietinės teisės. Iš Vorkutos į Lietuvą grįžo tik 1957 m. (plačiau žr. [Zigmo Toliušio prisiminimai apie Balį Sruogą], in: op. cit., p. 399–405; Aldonos Daugėlaitės baudžiamoji byla, in: LYA, K-1, Nr. 58, P-16537).

[52] ~ lot =Pasakiau ir širdį nuraminau.

[53] BS tuomet rašė istorinę dramą Barbora Radvilaitė, kuri liko nebaigta.