1 Daugelį daugelį metų lalavo ir gir-

2 dė saulės pasiuntinius sniego pašakny-

3' se skaistus Žalvijos ežeras.

4 Kuomet ant jo krantų sugulė devyni mil-

5 žinai, devyni vyšnavi kalnai, kuomet

6' mėlynos pušys vainikais pakran-

7 tes pynė – nieks nežinojo.

8 In ežerą bėgo šniokšdami ir dai-

9 nuodami devyni kalnų upeliai ir

10 iš ežero jokia upė netekėjo.

11 Rytą jame šviesiu žaliuojančiu van-

12 deniu saulė prausės, dieną jame

13 giedrus dangus ir vyšnavos kalnų

14 viršunės maloniavos, o naktį jame

15 klajūnes dūšelytes žvaigždės sėjo.

16' Kalnų lengvos stirnos pakalnėn

17 nuo medėjaus bėgdamos Žalvijos ven-

18 gė ištolo, mitrus aras ties ežeru nė-

19 karto neišdrįso pakleketuoti, ir per-

20 regimi debesiukai atplaukę ties

21 ežero krantu pasukdavo atgal.

22 Augštoj svanetų žemėj ilgus amžius

23 lalavo divinas Žalvijos ežeras,

24 kuriame iš pradžių pradžios gyveno

25 šviesi Dalė, medžioklės dievaitė,

26 visagalė gerdėja.

27 Eidavo svanetai laukų sėtų – trys

28 žiniai, balti seneliai berdavo ežeran

29 dievaitei sviesei Dalei sėklos

30 po tris saujas ir paskui džiaugda-

31' vos dėkingi svanetai derliumi ilgą

32 metą ir linksmas midus gausiai

33 šnekėdavo.

34 Keldavo svanetų jaunikaičiai

35 karą – vyriausiojo vado kardą

36 vyriausysisai žinys Žalvijos

37 rasa pašlakstydavo – ir imtynėse

38 šviesi dalė buvo viešpatni ir dė-

39 kingos svanetų giesmės dievaitę

40 paskui ilgus metus garbino.

41 Bet svanetų vyrai užvis

42 labiau mėgo medžioklę

43 ir eidami grumties su lokiais,

44 ir eidami širmų stirnų gainio-

45 ti, ir vienaragių bulių iminėti,

46 ir lengvų briedžių gaudyti –

47 visuomet atnašaudavo dievaitei

48 midaus ragą ir mėlyną vilyčią –

49 ir medžioklė budavo gausi ir

50 linksma kaip puota.

51' Ilgus ilgus šviesi Dalė svanetų

52 džiaugsmą rėdė ir iš atnašautų

53' vilyčių sau karūną pinė, ir

54 smaginos atnašautų midumi.

55 Kartais dangūje iš ežero in

56 kalnus pasirodydavo deganti

57 juosta, iš visokių spalvų lelijų,

58 kurios auga palei ežera supinta,

59 visokių varsų kvepmenomis,

60 kurios auga kalnų viršu-

61 nėse, išdabinta – ir skaistvei-

62 dė dievaitė kopdavo tuoju

63 margaugniu taku iš ežero į

64 kalnus žemės burtais pasi-

65 džiaugti, žemės dainas padainuoti,

66 žemės meile pamylėti.

67 Sako, būk dangūje ugninis

68' takas pasirodydaves is visuo-

69 met po tuo, kai kas atneša die-

70 vaitei midaus į ežerą, bet aš ne-

71 žinau ar tai tikra teisybė.

72' Kartą tiktai susgalvojo visos ša-

73 lies jaunikaičiai traukti į me-

74' džioklę minkstų lokių pasigaudyt,

75 ir atnešė dievaitei in ežerą

76 tiek sunkaus midaus, kad net

77 visa Žalvija pajuodavo ir pu-

78 toti pradėjo ir ušti.

79 Paskui pasirodė dangūj ža-

80 lia raudona ir vyšnava juosta,

81 ir ilgas ilgas dienas ji taip

82 pasiliko karoti. Dievaitė skaistvei-

83 dė išėjo į kalnus ir negrįžta.

84 Tuomet svanetų žemėj pra-

85 sidėjo baisi kaitra. Javai, kur

86' juravo, kaip vandenynas, parū-

87 do ir sužlugo, pievos, kurios

88 augo augsčiau krūtinės ir kve-

89 pėjo ir savo kvepmenomis pie-

90 menys nugirdydavo, visos išde-

91 gė, šuliniai, upeliai, ežerėliai

92' išdžiuvo, – tik viena Žalvija

93 putojos ir užė, o skaistveidė

94 dalė iš kalnų negrįžo.

95 Nyko bandos, gyvuliai ir pau-

96 kštės, emė nykti ir žmonės,

97 kaip lapai, o iš ežero į kalnus

98 ugninė juosta tebekarojo.

99 Susirinko tuomet svanetų

100 žemės seniai ir žiniai, ir gal-

101 vojo, ir tarėsi, kaip ulio-

102 jančią dievaitę pabausti,

103 kaip jai už tokią bėdą atkeršyti.

104' Ir nutarė, ir nusprendė – visu-

105 didžiausias kerštas busiąs – tai

106 užgauti dievaitės garbę.

107 Parinko visuseniausį žinį, už-

108 mušė juodą katę ir tarė in-

109 mesti Žalvijos ežeran.

110 Visuseniausias svanetų žinys

111 giminės senių nutarimą

112 išpildė.

113 Pamėlynavo tuomet visas eže-

114 ras, ugninės lelijos visą

115 vandenį suvingino, akmenis

116 iš dugno į paviršių pasi-

117 kėlė.

118 Dievaitę Dalė baisiai bai-

119 siai užsirūstino.

120 Pasikėlė didėlė vėtra ir lietus

121 pilė be perstojo daug daug

122 nakčių ir dienų.

123 Pusė svanetų žemės van-

124 denyje paskendo, o upeliai

125' in Žalvijos ežerą taip

126 smarkiai bėgo, o Žalvijos

127 ežeras taip smarkiai vilnis

128' kėlė – kad paplovė devynių

129 kalnų pašaknį, ir visi devyni

130' griuvo ežeran ir užuvertė.

131 Nuo tuo meto svanetų dievaitė

132' skaistveidė Dalė

133 Žalvijon nebegrįžo. [1]

3 skaistus ] a ras vaiskus

6 pušys ] a ras py

16 [pak]alnėn ] ras rantėn, s exc alnėn

31 dėkingi ] cor k pro g

51 Ilgus ilgus ] p vid ex err om vid metus

53 vilyčių ] cor v pro s

68 is ] vid ex err s pro r

72 susgalvojo ] cor sec s pro vid si; cor sec o pro e

74 minkstų ] vid ex err s pro š

86 vandenynas ] cor ter n pro s

88 augsčiau ] vid ex err s pro š

92 Žalvija ] cor Ž pro vid Š

104 nusprendė ] cor p pro k

125 taip ] p ras sp

128 devynių ] cor e pro ė

130 griuvo ] cor g pro k

132 Dalė ] cor D pro d

133 Žalvijon ] cor Ž pro Š

[1] Prozinio svanetų legendos varianto publikaciją, užrašymo ir leidimo istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: BSR, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 814–815.

Legendos, vėliau įgijusios poetinį pavidalą, publikaciją žr. Balys Sruoga, „Deivė iš ežero“, in: Ibid., p. 347–358.

BS kelionę į Kaukazą įkvėpė draugo inžinieriaus Petro Narutavičiaus pasakojimas.

„Vieną žiemos vakarą 1915 m. vasario mėn. P. Narutavičius pasakojo Baliui apie Kaukazą, iš kurio buvo neseniai grįžęs, apie legendarinę Svanetiją – „Liepsnojančią Kolchidą“, kaip graikai vadino tą žemę. Tas nepaprastas kraštas yra aukštuose kalnuose, kuriuos plauna Riono upė; neprieinamas ne tik geografiškai, bet ir gyventojai nemielai įsileidžia svetimus. Ypač nekentė rusų, savo pavargėjų (čia pat juos likviduodavo, kai niekas nemato, lengva buvo nustumti į prarają).

Klausėsi, klausėsi šito pasakojimo Balys. Staiga, trenkdamas kumščiu į stalą, sušuko:

– Aš ten būsiu!

Savo pažadą ištesėjo. 1917 m. atostogų metu išvažiavo į Ekaterinodarą, kur tuo laiku buvo didelė lietuvių kolonija. Iš čia jis orientavosi, kokiais keliais ir kaip pasiekti tikslą. Plaukė garlaiviu per Juodąją jūrą.

Sruoga išvažinėjo beveik visą Kaukazą, keliaudamas per kalnus „Vojenno Osetinskaja“ ir „Vojenno Gruzinskaja“ keliais. Tai buvo vieninteliai plentai Kaukazo aukštuose kalnuose su pavojingai kabančiomis uolomis. Buvo jis ir žavingoje Svanetų žemėje, prisiklausė įvairiausių legendų… jų turėjo apsčiai užsirašęs“ (Janina Narūnė-Narutavičienė, „Panevėžyje ir Petrapilyje“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 47–48).