66 apribuoto… Ką gi aš parašysiu, kad aš
67 pats nieko apribuoto nežinau. Rodos kad
68 aš neturiu teisės išvažiuoti iš Petrogrado.
69 Ir kada reikės važiuot in tarnystę
[7] – irgi
70 nežinau. Ir aš visai neišmanau, kaip
71 čia padarius dabar. Pažiūrėsiu, gal
72 dalykai kiek paaiškės ir aš gal kaip
73 nors ką nors staigaus padarysiu. O da-
74 bar aš nieko dar nežinau. Iš karto tojį tar-
75 nystę mane nudžiugino, kad paliuosuos iš
76 dabartinio mano neužvydėtino padėjimo,
77 paskui upą sugadiną, o dabar aš jau
78 apie tai nebegalvoju, dabar jau man
79 rupi kas kita – kaip dūšios gyvena…
80 Aš labai labai bijojau, kad tujė nuo
81 tojo sumanymo nenusimintum, bet kai
82 tu tokiuos laiškus parašei man labai gerai
83 ir lengva liko. Aš dabar žinau – kas nebūtų
84 turiu pergyventi viską, ir dūšioj aš vis tiktai
85 gyvensiu, kaip aš norėsiu, ir niekas ten
86 nešeimininkaus savo istatais. Ačiu tau
87
' geroji Sesutėlė už laiškučius:
88 ilgioms valandoms bus man paguoda.
89 Ačiu tau geroji Sesutėle. O tu del mano eilių
90 niekuomet jokių išvadų nedaryk. Jos gimsta
91 tik akimirksnyj, užsimiršime, ir todel iš jų
92 spręsti nieko negalima. Ačiu tau geroji
93 Sesule, kad tu tokia gera! Tegu ir tau bus
94 taip gerai, kaip man nuo tavo laiško.
95
' Buč[i]u[o]ju Bolyt[i]s