1 Marės šlama, šlama, akmenėlius
2 griaudina. Saulė žiūri ir juokias.
3
' Kiek tai amžių jau jos šlama ir saulė juokias[! –]
4 Ir kiek tai jau amžių, kaip žmogus rymo
5 ir ilgis! Bangos dainai nėr pradžios
6 ir nėr galo ir žmogaus dušioj ir bangos,
7 ir bangų ilgėjimos dainai nėr pabaigos
8 ir nėr galo… Žali, žali debesys, ne-
9 paprastai žali… Sako kai žmogus il-
10 gis – jo akys žalios. Kas žino? O aš
11
' manau jei dušia galėtų buti spalvota,
12 ji butų žalia, kaip tie debesys danguj.
13 Tuoj būtų sykiu ir marės ir dangus,
14 tuoj gal ir ilgėjimos nebebutų – – –
15 Saulė žiūri ir juokias. Akmenėliai
16 šneka, šneka… Iš tolimų, tolimų gel-
17 mių bangutės ateina. Pasižiūrėt in saulę.
18 Pablizgėti, padegti… Ir mes ar ne taip‑
19 pat, kaip tos bangutės, ar ne iš tolimų
20 gelmių ateiname atplaukiame pažvelgti
21
' in saulę, pažvilgėti, padegti ir
22 nueiti vėlei toli toli in nežinomas gelmes.
23 Pakila vėtra ir dainuojam mes
24 kaip ir bangos ir spinduliai lužta
25 mumyse. Gerai, kad mes galime spin-
26 dulius laužyt savyje. Gerai, kad mes
27 galime dainuoti ir juokties….
28 Ar yra vėjelis, ar nėra – bangos
29 vistiek ateina, vis tiek akmenėlius
32 Ir laiminkim visa kas gyva ir dainuoja,
33 kas buvo bedugnėj, kas eina iš
34 jos, ar bent ją regėjo. Laiminkim.
35 Laiminkim bangas… –
36 Tegu tau Saulė šviečia ir lai-
38 14/V
39 Marių Pakrantės ir Saulė