1 Vakar nuo tavęs toksai liūdnas žodis,
2 o šiandie jau nieko… Ir tylu šiandie,
3 ir liūdna, ir dar liūdniau, kaip buvo
4 vakar. Žiūriu in savo paniurusį juo-
5 dą šešėlį ir virpu, ir bėgu… Šiandie tylu,
6 tylu, šiandie nuo taves jokio garso,
7 o vakar toks rustus žodis… Ką gi!
8 Gal taip man ir reikia, gal taip man
9 ir reikia, kad žiūrėti in šešelį ir
10 akis, balant, merkti… Gal taip man
11 ir reikia, kad aš tiesčiau rankas
12 ir prašyčiau ir bučiau in šėšėlį panašus…
13
' Ką gi! Tyla‑tylumėlė… Gal kai kada aš
14 per daug džiaugiuos ir dainuoju,
15 gal per daug myliu… Gal aš ir nėsu
16 vertas, kad bučiau lengvas ir kaip
17 žiedas… Ką gi! Ar išgirsi mano mal-
18 dą, ar išgirsi mano skundą, ar priim-
19 si mano aimaną?.. Šiandie tyla tylu-
20 tėlė, šiandie visa diena, kaip še-
21 šėlis… Ilgas, ilgas ilgastėlis, ilgas
22 tykus vakarėlis ir godelė ašarota…
23 Taip laukiau, taip laukiau nuo ta-
24 vęs linksmesnio žodžio… Tie liūdni,
25 tie rustūs žodžiai buvo ne Tavo,
26 buvo kažkieno kito, o Tavo žodį aš taip
27 senai begirdėjau… O aš taip myliu
28 sielos šneką, dūšios muziką…
29 Rytoj turbūt jau girdėsiu Tavo balsą…
30 O jei ir rytoj negirdėsiu – tai tai rytoj
31 diena bus pas mane dar tamsesnė…
32 Tegu tau bus lengva šį sutema. Aš
33 einu in savo šešėlius. Parymot. Toly-
34 bėn pasižiūrėti. Pasiklausyt
35 kaip žvyras girgžda ir skundžias…
36 Pasiklausyt, kaip šešėliai šlama…
37 Labo, labo vakarėlio…
39 7/V – 17.