1 Kodel, o kodel tavęs dar vis nėra – – –
2 Laukiu kas rytą keldamas su Saule, laukiu kas va-
3 karą ją susigraužęs lydėdamas… Nėra tavęs. Nėra tavęs.
4 Šešelius žinau ir pažistu, sveikinu kiekvieną, kuris
5 netyčia praslenka vogčiomis pro mano klaikumos
6
' Kryžkelę, žvelgiu kiekvieno klajūno veidan ir juntu
7 kiekvieno žiaurybės šypsojimos… Nėra tavęs,
8 o Sesule mano numylėta, kodel gi tavęs taip ilgai
9 nėra!.. Ar aš nemokėjau tavęs laukti ir ilgė-
10 ties, ar aš nežinojau begalinės sielvartos, ar
11 aš nesiunčiau Tau savo kasdieninės maldos?..
12 Nėra Tavęs… Nėra nei žinios nuo tavęs,
13 ir ką man bedaryti mano vienumos ištre-
14
' mime?.. Slenka diena po dienos, valanda
15 valandą gena, minutės tokios klaikios ir mir-
16 ksniai tokie amžini…
17 Meldžiuosiu Viešpačiui… Jei aš nusi-
18 dėjau – nejaugi kaltė mano tokia didelė,
19 kad tokia amžina bausmė!.. Ar gi gyvenimas
20
' mano bus tik vieną svajonę apie gyvenimą,
21 ir aš turėsiu rymoti prie lango, virpėti
22 klaikią sutema, laukti dar klaikesnės
23 saulėtakos?.. Sesule! Ar gi tu nežinai
24 kaip aš laukiu tavęs, kad viskas, kas
25 tik buvo manyj geresnio ir saulėtesnio –
26 viskas Tavyj, kad esu vienas, atsisky-
27 ręs nuo pasaulio ir užmirštas – – –
28 Gyvenu, kaip vienuolis, ir niekas manęs
29 neatlanko, ir niekas manin neužeina.
30 Stoviu vakarais prie lango – iš mano lango
31 taip toli matos – ir vieną dūmą te dūmoju –
