{109}
1 Vakar ilgai ilgai prie vartų rymojau.
2 Vakaras buvo ramus ir ilgas begalo. Slinko pra-
3 eiviai vienas už kito, ejo skubinos eile sava,
4 savais keliais… Rymojau ir nelaukiau jokio
5 svečio, jokio zvilgsnio žmogiškos dūšios,
6 jokio artimo pajautimo… Buvo daugel
7 akimirksniu, kad dūšia susikaupdavo, susiguž-
8 davo, rodos pratruks staiga bedugnė ir pasibers
9 sraujos srovės, krikštolinės… Grįžau kameron.
10
' Susipažinau su kaimynais. Vienas koks tai
11 buvęs dailės mokykloj Odesoj, buvęs batalijone,
12
' antras studentas politechnikos ir gi tarna-
13
' vęs prastu kareiviu. Papasakojo daug nema-
14 loniu ir liūdinančiu apsireiškimų. Apie
15 kareivio gyvenimą, apie padėjimą ir parei-
16 gas, kaip visur iš „žmogaus tyčiojamos“ – tai
17 jo žodžiai. Ir tai pasakojo su tokiuo skausmu,
18 kad kartais net klaiku darės… Paskui
19 taip sau. Nusprendziau, kad reikia būti
20 tvirtam ir tikėti in gerą. Tat nieko.
21 Yra dar vienas kaimynas, vaikezas, sentikis,
22
' iš Kauno gubernijos. Gal indomiausias iš
23
' visų. Pasakojo, kaip pas juos šventas raštas
24
' mokinąs iš ko karo kilęs. Rokuojas, jei
25 rusai vokiečius pergalėsią – tada nieko,
26 tai Dievas leidęs karą žmonių nubau-
27 dimui už griekus. O jei vokiečiai per-
28 galėsią – tai aiškus dalykas būsią, kad tai
29
' yra atėjęs Antichistas. Ir jis po karui
30 paviešpatausias 3 metus ir 6 mėnesius