1 Urbšiau,

2 Dėku už liūdymą, kurį kaipo visai tinkamo, pasilieku,

3 bet laišką, kaipo visai netinkama, gražinu.

4 Ir netinkamą šit del ko: kad tu galėtum man išduoti

5 tokį liūdymą, man rodės, esąs reikalingas tam tikro

6 pamato, kitaip sakant prošenijos. O tokia prošenija,

7 man rodės, galiu rašyti rašyti ne Urbšiui, o tiktai

8 konsului. Juk liudymas yra įregistruotas – tur but ir

9 ir mano prošenija yra gaunamų raštų tarpe re-

10 gistruota. Tai buvo ne gromata, kaip tu sakai, bet

11 prošenija, ir prošenija ne Urbšiui, o tam tikrai

12 valdžios personai. Bet iš tavo gromatos man

13 aiškėja paškudnesnis dalykas. Aš buvau parašęs

14 tau ir privatinį laiškelį, kuri mano nuomone, įdė-

15 jau kartu prie prošenijos. Bet matyti tu jo negavai.

16' Tai matyt tą laiškelį aš busiu įgrudęs į kokį

17 kitą konvertą, kurių tuo kart išsiunčiau penketą.

18 Biški nepatogu išeis, jei tas laiškelis bus į Ameriką

19 nukeliavęs. Mat aš tą dieną baisiai draskiaus –

20 reikėjo „revoliucija“ padėt kelt. O vakar universitete

21' studentai posėdžiavo, – kur kas gražiau ir smarkiau

22 negu Maskvoj per revoliuciją [1], išeidami susimušė,

23' įsimaišė karuomenė, ir rezultate geriausiam

24' Vokietijos chirurgui prof. Sauerbruchui [2] tapo

25 šautuvo buože žandas nubalnotas. Ir be to

26' dar aniverstetas uždaryta neap-

27 rėžtam laikui. O mes lakstom po miestą –

28 studiozai – ir pletkuojam – vis apie

29 politiką [3]. Paškudnios dienos. O

30 oras toks gražus vis, taip šilta, ir

31 taip daug saulės – kad ūpas dar

32 labiau kaista – visai kaip Heidel-

33 bergo romantikos metu [4].

34 Ir iš viso košė išeina.

35 O tave už straipsnį, kur Ramujį

36 Arimantą [5] vanojai [6], norėčiau labai

37 širdingai pasveikinti.

38 Ir gaila tiktai, kad tu tingi dau-

39 giau rašyti.

40 Also [7], būk geras.

41' Tav[o]Balys

1 Urbšiau, ] sup l, in dex ang scr cf {7} al m graph

7 galiu rašyti ] p vid ex err rep rašyti

9 mano prošenija ] a vid ex err rep ir

16 laiškelį ] cor e pro ą

21 studentai ] cor e pro ė

23 įsimaišė ] p fl -ė ras s

24 tapo ] cor p pro u

26 anivers[i]tetas ] vid ex err om i

26 uždaryta ] p ras ap apie

41 Tav[o]Balys ] signat, ill, rest

[1] Turima galvoje Rusijoje 1917-02-23 įvykusi Vasario revoliucija, kurios metu buvo nuversta caro valdžia ir paskelbta respublika.

[2] Sauerbruchas (Ernst Ferdinand Sauerbruch, 1875–1951), vokiečių chirurgas, 1918–1927 m. dirbo Miuncheno Liudviko Maksimiliano universitete.

[3] Gali būti kalbama apie situaciją po vadinamojo „Alaus pučo“, įvykusio Miunchene 1923-11-08 ir 09 d. Pučo metu Adolfas Hitleris su kitais Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos atstovais bandė nuversti esamą valdžią. Hitleris Miuncheno aludėje „Bürgerbräukeller“ paskelbė, kad Vokietijos ir Bavarijos vyriausybė netenka įgaliojimų, o valstybės kancleriu ir laikinosios vyriausybės vadovu skelbiamas jis pats. Perversmas nepavyko. Bavarijos vyriausybė išvaikė pučistus, susirėmimų metu būta aukų.

[4] Minimas antrasis – Heidelbergo – romantizmo etapas (1805–1808), kuriam būdingas koncentravimasis į tautos istorijos ir poezijos studijas. Šį laikotarpį atstovauja broliai Grimai, Kleistas, Arnimas, Brentanas, kurie kartu išleido liaudies lyrikos rinkinį „Stebuklingas berniuko ragas“. Autoriai siekė parodyti vokiečių kultūrą kaip vientisą reginį.

[5] Ramusis Arimantas – Juozo Jono Hertmantavičiaus (1874–1943), JAV lietuvių veikėjo, literato, žurnalisto, spaudos darbuotojo, slapyvardis. JJH , 1893 m. emigravęs iš Lietuvos, tuo metu gyveno Čikagoje. Norėdamas supažindinti amerikiečius su Lietuva, rašė straipsnius į amerikiečių spaudą. Bendradarbiavo „Naujienose“, „Lietuvos žiniose“ bei „Santaroje“.

1923 m. buvo parašęs apie gyvenimą Lietuvoje kritinį straipsnį, kuris atskiromis dalimis spausdintas keliuose laikraščio „Lietuvos žinios“ numeriuose (žr. Ramusis Arimantas, „Kur einama?“, in: „LŽ“, 1923-08-23, Nr. 185, p. 3; „LŽ“, 1923-08-24, Nr. 186, p. 1–2; „LŽ“, 1923-09-02, Nr. 194, p. 2). Straipsnyje JJH pateikia į Lietuvą iš Amerikos atvykusių pasisvečiuoti tautiečių amerikiečių pastabų dėl įžvelgtų neigiamų dalykų, dėl kurių lietuviai emigrantai negali grįžti gyventi į tėvynę. JJH išvardija 26 „pagrindines nuodėmes“: „1) Chamizmas; 2) Kyšių ėmimas; 3) Netobulumas viešų įstaigų; 4) Tinginystė; 5) Plėšimas nepakeliamų mokesčių; 6) Favoritizmas; 7) Ištvirkimas; 8) Trukdymas visokių sumanymų; 9) Stoka valstybinio susipratimo; 10) Stoka iniciatyvos prekyboje ir pramonėje; 11) Banditizmas; 12) Stoka būdų susisiekimo; 13) Partviškumas; 14) Godumas; 15) Stoka kredito ir pinigų; 16) Palinkimas spekuliacijon; 17) Žiaurumas; 18) Netolerancija; 19) Žmonių tamsumas; 20) Kunigų įtaka; 21) Stoka bendros minties viešame gyvenime; 22) Stoka pažangumo; 23) Kliudymas visokių pradėjimų; 24) Girtuoklystė; 25) „Ūžimai“; 26) Saumylystė, Etc. Etc. Etc…“ („LŽ“, 1923-08-24, Nr. 186, p. 1; 3).

[6] JU oponavo Ramiajam Arimantui, kategoriškai atmetė ir itin ironiškai komentavo nepagrįstą mintį, kad Lietuva, kuriai būdinga tiek daug „nuodėmių“, ilgai neužsilaikys, Lietuvai bus greitas galas“. JU publicistinis straipsnis liudijo ir literatūrinius gabumus, kuriuos įžvelgė BS (žr. J. Ur., „Ramiojo Arimanto Lementacijos arba 26-ios nuodėmės su etc.“, in: „Lietuvos žinios“, 1923-10-27, Nr. 241 , p. 1–3). JU sutiko, kad yra sunkumų Lietuvos vidaus gyvenime, užsienio politikoje. Iškėlė svarbiausius – darnios vienybės, tautinio sąmoningumo – principus, kuriais remiantis viskas ištaisoma. Teigė, kad Lietuvos vaikai yra visi – ir Lietuvoje, ir užsienyje gyvenantys, „organiniai kūnu ir siela tai tautai priklausą“, todėl visų bendra pareiga – dirbti Lietuvai dėl jos gerovės: „Ateik pats ir prakaitą, o kartkartėmis ir kraują liedamas, dirbk ir kas blogo taisyk[…]“.

[7] Also ~ angl =be to.